TU ESI VIENA IŠ MŪSŲ ...

Skyrybų priežastys yra labai įvairios ir kiekvienu konkrečiu atveju dažniausia yra ne viena priežastis, o kelios. Vienos poros skiriasi dėl vienų priežasčių, kitos dėl kitų. Skyrybų priežastys neatsiranda staiga, jos yra ilgesnio proceso pasekmė. Gilinantis giliau, galima matyti, kad skyrybų priežastys yra kiekvieno sutuoktinio asmenybinės problemos, kai pažeidžiami tam tikri vaidmenys, neatitinka susikurti šeimos modeliai, skiriasi sutuoktinių vertybės ir nuostatos. Bet kokiu atveju- tai sutuoktinių tarpusavio santykių krizė, kuri yra lydima didelių stresinių išgyvenimų, kai reikia spręsti tarpusavio santykių problemas ir naujai prisitaikyti.

Skyrybų procesas yra ilgas. Retai, kada abu sutuoktiniai sutinka su skyrybomis. Dažniausiai vienas iš sutuoktinių yra skyrybų iniciatorius, kuris yra labiau nepatenkintas tarpusavio santykiais. Ir vienas ir kitas skyrybų procese patiria didelius stresinius išgyvenimus. Skyrybų iniciatorius, iš vienos pusės, rodo nepasitenkinimą ir jaučia dėl to kaltę arba slepią savo vidinį nepasitenkinimą nuo sutuoktinio, tik didindamas tarpusavio santykių ir vidinę įtampą. Iš kitos pusės, iniciatorius yra tas sutuoktinis, kuris bando nutraukti santuoką ir bando išspręsti susidariusią situaciją. Kitas sutuoktinis, kuris nori išlaikyti santuoką, patiria didžiulį stresą, kai staiga yra informuojamas apie skyrybas. Jis bando atitaisyti tarpusavio santykius, bet kokia kaina bando išlaikyti santuoką. Tokia situacija veda prie dar didesnės įtampos ir tarpusavio konfliktų. Skyrybos ir santykių nutraukimas, išgyvenamas, kaip didžiulis praradimas, kuriam galima taikyti tą patį modelį, kaip ir mirus artimam žmogui. Dažnai patirta psichologinė trauma ir stiprūs išgyvenimai, trukdo vėliau sukurti naujus artimus, intymius tarpusavio santykius.

 

Skyrybų procesas yra ypatingai sunkus, kada ateina laikas jas išviešinti. Draugai, giminės, artimieji, bendradarbiai paprastai vertina, kas kaltas, kam padėti, kieno pusę remti. Aišku kiekvieno sutuoktinio perspektyva paprastai yra skirtinga. Procesas tampa sunkus dėl tam tikrų nusistovėjusių visuomenės nuostatų.. Kaip ir daugelis dalykų į pasiekimus orientuotojo mūsų visuomenėje, žmonių tarpusavio santykiai ypatingai, santuokos dažnai vertinamos arba sėkmingos arba nesėkmingos. Nors tyrimai rodo, kad žmonių nepritarimas skyryboms mažėja, tačiau išsiskyrusių žmonių nepateisinimas išlieka. Išsiskyrę individai gali būti atstumti savo šeimos narių, bendruomenės, taip išgyventi mažėjanti savigarbos jausmą. Mūsų privatūs, intymūs santykiai nėra vien tik mūsų nuosavybė.. Kuomet vedame ką nors, mes vedame ir ištisą tinklą kitų, kurie inkorporuoja pajungia mūsų santykius į savo pačių veiklos sferą. (pvz. Kai šeimos nariai planuoja švenčių šventimą, jie paprastai įskaičiuoja mus, kaip savaime suprantamus, neišvengiamus šventės dalyvius). Taigi skyrybos -dar ir ryšių su kitais nutraukimas, kitais, kurie įnešė tam tikras investicijas į tuos santykius.

 

Skyrybos pasekmės  skaudžiai atsiliepia tiek vaikams, tiek tėvams. G. Floberas sako, kad skyrybos tai tokie vaistai, kurie užmuša ir ligą ir patį ligonį. Kaip rodo pokalbiai su išsiskyrusiais žmonėmis, buvę sutuoktiniai dažniausiais praranda pagarbą vienas kitam, sielojasi dėl vaikų likimo, nevykusiai susiklosčiusio asmeninio gyvenimo. Patirta skyrybų trauma pasireiškia nepilnavertiškumo jausmu, nuolatiniu nepasitikėjimu savimi ir kitais žmonėmis. Paliktajam labai sunku susitaikyti su esama padėtimi, šeimos praradimu. Kai kuriems žmonėms sielos žaizdos, padarytos skyrybų metu, neužgyja, atsiveria naujų, kurias jie patiria iš naujai sutiktų. Daugelis sutuoktinių patiria nerimą, nesusivaldymą ir kaltę, kai pradeda irti nusistovėję įprasti įpročiai ir vaidmenys. Skyrybų procese dažnai ilgai dvejojama dėl buvusio sutuoktinio, kaitaliojasi meilės ir neapykantos jam pasireiškimai. Jaučiama kaltė prieš vaikus dėl jų mokymosi ir elgesio pablogėjimo. Skirdamiesi sutuoktiniai dėl streso praranda daug sveikatos, kurią paskui sunku atstatyti.

Išsiskyrusių moterų ekonominė padėtis paprastai yra blogesnė, negu išsiskyrusių vyrų. Kadangi vaikai dažniausiai lieka su motinomis, moterys patiria didžiulį finansinį stresą, nes joms reikia išlaikyti ir rūpintis vaikais ir kartu stengtis gauti kuo didesnes pajamas. Situacija blogina, nepakankamos socialinės garantijos, nelygios moterų galimybės darbo rinkoje.

Psichologinis prisitaikymas po skyrybų priklauso nuo to, kaip buvo sprendžiamos tarpusavio santykių problemos skyrybų metu. Abiems lytims emocinis prisitaikymas prieš skyrybas, siejasi su daug geresniu psichologine adaptacija ir mažesniu pykčiu ir emociniu stresu po skyrybų. Svarbus yra bendravimas skyrybų procese, bendrų sprendimų priėmimas, atsakomybės už vaikų priežiūrą- pasidalijimas.

Vaikai sunkiai išgyvena tėvų skyrybas. Jei sutuoktiniai tai gali padaryti bendro susitarimo keliu, vieno ar abiejų iniciatyva, vaikai yra išskiriami su vienu iš tėvų prieš savo valią, jiems tai reiškia, kad jų tėvai nebebus kartu, jų šeima ir aplinka radikaliai keičiasi, kur jie neturi jokio pasirinkimo. Jie išgyvena vieno iš tėvų praradimą. Vaikų prisitaikymui po skyrybų svarbu, kad vaikai nebūtų įtraukti į tėvų tarpusavio konfliktus skyrybų metu, svarbu kokia sutuoktinio, kuris globoja vaikus psichologinė būsena, kaip jis pats priima skyrybas ir kiek dėmesio skiria vaikams. Daugiausia vaikų elgsenos problemų po skyrybų kyla ne dėl pačių skyrybų, bet dėl vaikų akistatos su nuolatiniais eks-sutuoktinio konfliktais. Vaikai santuokoje, kurių tėvai dažnai konfliktuoja, turi nemažiau, kartais net daugiau elgsenos problemų. Skyrybos gali tik sustiprinti kai kurias vaikų jau egzistuojančias elgsenos ir emocines problemas. Vaikų prisitaikymui po skyrybų labai svarbu, kad jie nepatektų į labai blogas ekonomines sąlygas ir skurdą, kad jie ir toliau galėtų būti saugioje aplinkoje ir galėtų matytis su abejais tėvais. Vaikų adaptacijai taip pat didelę įtaka turi taip koks buvo psichologinė atmosfera tėvų skyrybų metu.

Bet kokiu atveju įtampa ir pastovūs konfliktai ir neapykanta vienas kitam, nelaimingumo atmosfera šeimoje, labiau kenkia vaikui negu skyrybos, kurios bent moko kad žmogus gali nutraukti nepriimtiną būseną ryštingu sprendimu.

Skyrybos yra viena iš žmogaus gyvenimo krizių ir šios krizės įveikimas labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmenybės. Kaip teigia E. Fromas meilės, reikia mokytis, ir turbūt nekiekvienas išmokstame mylėti. Gal dėl to, kad nemokame mylėti, skiriamės ir ieškome to -ko patys neturime, tikėdamiesi, kad partneris suteiks mums pažadėtają laimę. Dažnai “meile” vadiname iškreiptus jausmus, kurie yra priimtini šiuolaikinejė vartotiškoje visuomenėje. “Meilė, (kaip ir gyvenimas santuokoje) yra nuolatinis išūkis, ne poilsio vieta, bet judėjimas, augimas, bendras darbas. Du žmonės susiję vienas su kitu, išlikdami vienybėje su pačiu savimi, o ne bėgdami nuo savęs. Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas ir jėga.”

Pradinė idėja steigiant VĮ “Moters pagalba moteriai” buvo teikti psichologinę pagalbą moterims, kurios išgyvena skyrybas. Moterys susirinkdamos i savipagalbos grupes, ieškotų išeičių kaip įveikti krizę, dalintusi savo patirtimi ir išgyvenimais, kartu ieškotų sprendimų. Savipagalbos grupių pagrindinė idėja: padėdamas kitam, padedi sau.

Ieškai pagalbos kreipkis:

Registracija: tel: 8 (37) 22 00 44, Mob.tel. 8-618 40044

e.p. info@moters-pagalba.lt